- Daugeliui gali pasirodyti, kad aš einu prieš patį save, vaikydamasis, mano paties žodžiais menkaverčio titulo. Ir aš jūsų už tai nei kiek nekaltinu, būtent su mintimi išsklaidyti šias galimas dvejones ir priešpriešas aš šiandien stoviu prieš jus šiame ringe.
LOD pasisuka įėjimo rampos link ir duoda ženklą įjungti ekraną.
Spoiler'is
Keli žmonės publikoje aikteli. LOD šypteli ir pasisuka į juos.- Argi ne gražuolis? Tai, mano draugai, yra taip vadinamas jūrų velnias. Pastebėkite ragą primenančią ataugą, kyšančią iš jo kaktos. Šis nuostabus padaras savo gyvenimą leidžia ropinėdamas vandenyno dugnu slėpdamasis amžinoje juodžiausioje iš juodžiausių naktų. Jo aukas privilioja rago skleidžiamas švytėjimas kaip vaiski viltis, atrasti spindesį niūriame ir tuščiame pasaulyje. Ir kai auka priartėja prie jo. Kai šviesa tampa, rodos, ranka pasiekiama...
LOD garsiai kaukšteli dantimis. Ekranas išsijungia. Vaikinas iš lėto žingsniuoja ringu.
- Ir tikriausiai daugelis tų, kurių protai dar ne galutinai suskystėję, jau supranta link kur aš su visu šituo einu, - LOD pakelia balsą. - Laimėjęs titulą aš kaip šis jūrų demonas jo švytėjimu prisiviliosiu garbės ir šlovės ištroškusias aukas. Prisiviliosiu tuos, kurie bus pakankamai naivūs ignoruodami kylantį šiurpą ant jų kūnu, kurie žengs link šviesos, apgaubtos tamsiausios iš tamsumų, nesusimąstydami, kas ją skleidžia ir kodėl. Ir kai nušvitimas atrodys jau čia pat tamsa suleis savo aštrius dantis į jų kūnus ir iščiulps iš jų protų ir sielų tą paskutinį vilties žiburėlį, kuris vis dar verčia juos judėti pirmyn. Ir tada jų sielos amžiams atsidurs mano valioje jie amžiams prisimins tą akimirką, tą progą, kuria nepasinaudojo. Susisukę į savo kiautą jie iki paskutinių dienų lies ašaras dėl sudaužytų svajonių, dėl to, kad jie jau niekada nebegalės pasukti laiko atgal, niekada nebegalės sugrįžti. Palaužti, paniekinti ir sutriuškinti. Jie žengs į tamsą. Ir amžiams liks joje.
Publika tyli. Lord of Darkness palydovė tuo tarpu karštai jam ploja. Šis linksmai jai mirkteli.
- Bet iki šio genialaus plano įgyvendinimo man dar trūksta vieno mažyčio žingsnelio. Mažyčio, suprantama, man, nes šį kartą man pakliuvo ypatingai parankūs oponentai.
LOD linksmas paima savo palydovę už rankos.
- Matote, aš tikėjausi, kad didžiausiame šios lygos metų renginyje aš sulauksiu rimtų, stiprių priešininkų, vertų priimti chaosą ir pasinerti į gaivulingas jo glamones, pastatant ant kortos daug daugiau nei savo sveikatą, daug daugiau nei savo karjerą, aš tikėjausi, kad prieš mane stos nenugalimi kovų užgrūdinti herojai, antžmogiai, stiprūs tiek vidumi, tiek išore, aš tikėjausi, kad ši kova pareikalaus iš manęs ir Tamsos visko, ką mes galime jai pasiūlyti, kad šis mūšis bus amžiams įrašytas į istoriją, o laimėtojas pelnys neblėstančia šlovę.
Vaikinas paleidžia savo draugę ir žengteli žingsnį į priekį.
- Aš ne tik tikėjaus, mano mielieji, aš to norėjau. Aš norėjau kaip senovės gladiatorius stoti prieš liūtus, koliziejuje klykiant kraujo ištroškusiai miniai. Aš norėjau... Bet tai neatsitiks.
LOD sunkiai atsidūsta ir demonstratyviai numeta rankas.
- Tai neatsitiks, mielieji, ir žinote kodėl? Todėl, kad ši kova man bus lengvas pasivaikščiojimas. Lengvesnis už bet ką, kas iki šiol prieš mane šioje lygoje buvo pastatyta. Netikite? Pažiūrėkite į mano priešininkus iš vienos pusės apgailėtinas mergišius, giliau nei bet kas kitas šioje lygoje įklimpęs į saviapgaulės ir primityviųjų pirminių poreikių liūną.
Maniac gerbėjos arenoje svaidosi piktais žodžiais LOD pusėn. Šis nekreipia į tai dėmesio tik atsikrenkščia ir tęsia:
- Išoriškai žaismingas skeletas, bei, jei neklystu, iš jo mamos geltono sijono ir juodų pėdkelnių pasiūta kaukė slepia po savimi trapią ir baikščią asmenybę, kurią jis visais įmanomais būdais ten stengiasi ir išlaikyti svaigindamas ją pigiais gėrimais ir dar pigesnėmis merginomis.
Nepasitenkinimo šūksniai stiprėja.
- Kurios akivaizdžiai šiais finansiškai sunkiais laikais negauna pakankamai ir nori pasidaryti sau reklamą mano pasirodymo sąskaita, - publika šiek tiek prityla, LOD tęsia: - bet ne tai dabar svarbu, svarbu tai, kad šios kovos metu aš nukabinsiu jo ego sukurtą spyną ir paleisiu jo tikrąjį aš į pasaulį, o kai tai nutiks prieš jus jau nebestovės optimizmu trykštantis ir savimi pasitikintis Maniac prieš jus stovės ligota ir palaužta asmenybė apgailėtina ir nevykusi niekuo nesiskirianti nuo daugybės bukagalvių, sėdinčių šioje arenoje.
Pikti riksmai sugrįžta su nauja jėga. Lord of Darkness su pasitenkinimu žvalgosi po areną, tarsi gerdamas jos skleidžiamą neapykantą jo atžvilgiu į save. Po kurio laiko publika apsiramina ir Tamsos valdovas tęsia savo kalbą:
- Kitoje gi pusėje laimėtoju save vis dar besivadinantis išpuikėlis, savo tėvų turtais bandantis pridengti bukumą ir jam tarsi ant kaktos išskaptuotą nevykėlio statusą. Taip, jis laimėjo paskutinę savo kovą, bet tik todėl, kad kovojo prieš šutvę dar didesnių nevykėlių ir dykaduonių. Nesuprantu kodėl turiu antrą kartą stoti prieš šią tuštybės statinę, kai aš jį akivaizdžiai sutriuškinau praėjusiame mače, kuriame vienu metu net turėjau gelbėti jį nuo jo paties, kai šis per savo bukumą vos netapo Juodosios Našlės pietumis.
Vaikinas pasisuka į savo palydovę.
- Ką apie tai manai, mano chaotiškoji tobulybe?
Mergina paima mikrofoną.
- Muselė skraidžiojo ir zvimbė,
Kol jos sparneliai tinklo neregėjo,
Muselė džiaugėsi ir žaidė,
Kol MIRTIS pas ją neatėjo.
LOD nusišypso ir apkabina savo draugę. Tada ja paleidžia ir pasisuka įėjimo rampos link.
- Taigi, David, nežinau ar tu nori eiti šiuo keliu, tai tavo pasirinkimas, bet atmink, kad nuskambėjus gongui pasitraukti nebegalėsi - ne aš vienas, ne vien amžinoji Tamsa išties savo letenas tavęs link. Ir tu, tuo atveju, nebegalėsi nieko pakeisti - slėptis nebus kur. Tavo siela bus mūsų malonėje ir tikėk manimi kai aš sakau, kad ji tikrai nenori pakliūti į šią padėtį.
Lord of Darkness vėl pasisuka į publiką.
- Taigi, mano mielieji, dabar jūs tikriausiai suprantate mano nusivylimą ir nuoskaudą aš taip laukiau šios puotos, o pasirodo, kad patekau į trečiarūšį kokteilių vakarėlį. Na bet nenusiminkime viskas dar tik prieš akis, aš turiu pakankamai laiko pagrobti sieloms ir protams tiek kiekvieno kovotojo lygoje, tiek kiekvieno žmogaus, sėdinčio šioje arenoje ir čempiono statusas kompanijoje tą misiją tik palengvins.
Vaikinas paima savo palydovę už rankos ir nusilenkia publikai.
- O dabar dėkoju už jūsų skirtą laiką išklausyti mano mintims ir nuogąstavimams, mano meiliosios avelės, pasimatysime per Masters of War II.
LOD numeta mikrofoną ir kartu su savo palydove, skambant muzikai, palieka areną.