Kodel mes bijome siaubo filmu?
Skorpio
2006-01-28
Kodėl mes bijome siaubo filmų ?
Aušra Arošiūtė
sausio 28, 2006
Ekrane užgeso paskutinis kadras, ir monotoniškai pradėjo bėgti titrai. Filmas baigėsi. Tik kodėl staiga už lango pradėjo šlamėti medžiai, nors vėjo prieš tai nebuvo... Netikėtai kyla nuojauta, jog už nugaros kažkas stovi, bet vargais negalais atsigręžęs lengviau atsikvepi, išvydęs tik uždarytas spintos duris. O kas, jeigu ir už jų… Ne, negali būti. Tiesa, į veidrodį pažiūrėti vis dėlto per baisu. Kaip ir nuleisti kojas nuo sofos, nueiti įjungti šviesą, pasiekti distancinio valdymo pultą ir išjungti tą klaikią, neva ramią muziką. Ir kodėl dabar visi turėjo išeiti į laiptinę parūkyti?! Apskritai kodėl reikėjo žiūrėti tą „siaubiaką“???
Kodėl žiūriu tai, kas mane gąsdina?
Toks scenarijus, baigus žiūrėti siaubo filmą, yra gerai pažįstamas daugumai žiūrovų. Baimė – viena stipriausių emocijų, nuo kurios gali netekti žado, prileisti į kelnes, suakmenėti ar bent jau rankomis užsidengti veidą. Siaubo filmai – žanras, kurį vieni dievina, o kiti vadina nesąmone.
Vis dėlto kodėl žmonės žiūri tai, nuo ko jie patiria neigiamas emocijas - baimę, siaubą, išgąstį, šiurpulį, atgaivina ryškius vaikystės prisiminimus ir leidžia nevaldomai įsibėgėti fantazijai? Ar tai normalu, sveika, o gal aš pernelyg jautri, nesubalansuota asmenybė? Kas per vieni yra tie režisieriai, scenaristai, aktoriai, kurie moka gyvenimu paversti nakties košmarą ar sukelti paniką, rodydami pamažu išprotėjantį rašytoją?
Akis į akį su savo baime
Psichologai teigia, jog siaubo filmus mėgstantis žmogus nesąmoningai ieško galimybės patirti aštrių pojūčių, nuraminti viduje tūnantį žvėrį, susigrumti su slaptomis baimėmis, kurios gali būti kilusios dar iš vaikystės. Tvirtinama, jog kiekviename iš mūsų yra nepriimtinų polinkių į žiaurumą ar seksą, kurių negalima išreikšti visuomenėje. Augdamas ir veikiamas socialinės aplinkos, žmogus išmoksta juos kontroliuoti. Tačiau nors ir ištrinti iš sąmonės, pasąmonėje šie polinkiai išlieka gyvi, kas psichologijoje yra vadinama „Id“ terminu.
Štai kokiu atveju pasitarnauja siaubo juostos – jos padeda iš saugaus atstumo ir niekam nekenkiant „susitvarkyti“ su savo destruktyviu „Id“. Žiūrėdamas baisų filmą, žiūrovas išleidžia savo sutramdytą energiją, kurią sutapatina su neigiamais herojais. Kovodamas su iš košmaro prisikėlusiu Kriugeriu ar galėdamas patekti į netikėto žiaurumo ir estetikos kupiną nusikaltėlio pasąmonę („Celė“), žiūrovas patiria savotišką malonumą. Be to, jis iš atstumo susiduria su realiomis savo baimėmis, turi galimybę jas įveikti ir taip patenkinti savo ego. O filme nugalėtas blogasis herojus iš tikrųjų simbolizuoja mūsų pergalę prieš nepriimtinus instinktus. Vadinasi, prisiekę „siaubiakų“ gerbėjai iš tiesų daugiau nei kiti turi užslopintų neigiamų polinkių, yra ekstremalių pojūčių ieškotojai arba išdrįstantys žaisti su savo baime.
Įdomu ir tai, kad baisiausiais filmais dauguma žmonių laiko tuos, kuriuos matė vaikystėje. Psichologai tai paaiškina tuo, jog, žiūrėdamas filmą, vaikas baimę išgyvena kaip realų dalyką, todėl ekrane matyti vaizdiniai ir jų sukeltos emocijos visam gyvenimui įsirėžia kaip pats šiurpiausias dalykas. Vieniems tai bus skraidantis karstas iš rusiško „Baubo“, kitiems – juodas katinas ir paskui jį einantis vaikas su kruvinu peiliu iš „Naminių gyvūnėlių kapinių“ arba nepaaiškinamas paniškas žuvėdrų puolimas juostoje „Paukščiai“.
Baimė – kaina už smalsumą
Kita siaubo filmų populiarumo priežastis – žmogiškas smalsumas. Gyvenimas po mirties, kažkur anapus slypinti tiesa visada audrina vaizduotę, todėl tokie populiarūs yra mistiniai ir religine tematika sukurti filmai. Bažnyčios itin saugomos velnio išvarymo apeigos „Egzorciste“, juostoje „Stigmos“ netikinčiai merginai ant rankų atsivėrusios Kristaus žaizdos, kova su antikristu filme „Omen“ – tai psichologiškai itin stipriai veikiantys filmai, kuriuos matydamas žiūrovas iš tiesų nepatiria prieš tai aprašyto malonumo.
Per nugarą bėgantis šiurpas ir nuolat mintyse tūnantis realus suvokimas, jog visa tai gali vykti iš tiesų, greičiau yra kaina už patenkinamą smalsumą, už nežinomų dalykų atskleidimą.
Galingiausias siaubo įrankis - vaizduotė
Be retų europietiškų perliukų kaip A. Amenabaro niūria tamsa ir mirtimi alsuojantys „Kiti“, nepralenkiami pasakotojai apie dvasių pasaulį yra iš Rytų kilę režisieriai. Jeigu jų filmus perkuriantys Holivudo atstovai žiūrovą siekia labiau paveikti muzika, sutirštintomis spalvomis, simbolių ir užuominų gausa, greitesniu veiksmu (pvz., G. Verbinskio „Skambutis“), tai Azijos meistrai tikrąjį siaubą sukelia žiūrovo mintyse.
Garsusis H. Nakata yra įsitikinęs, jog nebūtina ekrane atvirai rodyti šlykščius padarus ar kraują, nes šiuolaikinis siaubas turi susitelkti realistiškoje aplinkoje ir šiurpioje atmosferoje. Ir iš tiesų japoniški „Tamsus vanduo“, trys „Skambučiai“, abi „Pagiežos“ dalys išorinio pasaulio vaizdavimu primena klasikinius 8-9 dešimtmečio siaubo filmus. Žiūrovą pamažu užliūliuoja ekrane atkuriama banali kasdienybė, kuri jam pačiam yra puikiai pažįstama ir todėl tikroviška. Ir koks kiaurai veriantis būna siaubas, kai filme į tokių paprastų žmonių gyvenimą įsiveržia ir jį negrįžtamai pakeičia dėl nesuprantamų priežasčių į mirusiųjų pasaulį negalinčios išeiti dvasios!
Sukurdami tokią atmosferą, rytiečiai patenkina žiūrovų smalsumą, papasakodami apie anapusinį pasaulį, tačiau iki galo neparodo siaubą keliančio šaltinio. Kaip iš tiesų atrodo juodais plaukais veidą dengianti Sadako iš „Skambučio“, kaip toliau gyvens žvilgsniu kitus užmušanti vyro nužudyta žmona iš „Pagiežos“ – visa tai paliekama žiūrovo vaizduotei, o ji, kaip žinome, yra beribė...
Režisieriai taip pat kovoja su savo baimėmis
Kaip tokiame kontekste atrodo patys siaubo juostų režisieriai? Legendinis A. Hitchcokas pasakė: „Esu filantropas – duodu žmonėms tai, ko jie nori. O žmonėms patinka būti išgąsdintiems“. Savo darbuose meistriškai manipuliuodamas nežinomybės sukelta baime jis visam laikui užsitarnavo nepralenkiamo siaubo filmų kūrėjo vardą. Tampydami žiūrovus už siūlų, savotišką pasitenkinimą patiria ir patys režisieriai. Štai „Košmaro Guobų gatvėje“ režisierius W. Cravenas vaikystėje nuolat kentėjo gąsdinamas vieno mokyklos draugo.
Keršydamas už patirtą baimę, savo garsųjį Fredą Kriugerį jis pavadino kažkada jį gąsdinusio berniuko vardu. Siaubo romanų rašytojai, scenaristai kurdami taip pat akis į akį susiduria su savo vidinėmis baimėmis. S. Kingas, įkvėptas autostradoje užmuštos savo dukters katės, broliai Pangai, laikraštyje perskaitę žinutę apie po operacijos praregėjusią aklą mergaitę, turbūt patys „garsiai“ kovoja su vidiniais kompleksais ir nepavydėtina vaizduote. Tik įdomu, kiek fantazijos liko daugelio geriausiu vadinamame 1973 m. sukurtame „Egzorciste“, žinant, jog praėjusias metais Vatikanas pirmąkart surengė oficialius kursus apie satanizmą ir egzorcizmą...
Abejoju ar nors vienas perskaitet
Aušra Arošiūtė
sausio 28, 2006
Ekrane užgeso paskutinis kadras, ir monotoniškai pradėjo bėgti titrai. Filmas baigėsi. Tik kodėl staiga už lango pradėjo šlamėti medžiai, nors vėjo prieš tai nebuvo... Netikėtai kyla nuojauta, jog už nugaros kažkas stovi, bet vargais negalais atsigręžęs lengviau atsikvepi, išvydęs tik uždarytas spintos duris. O kas, jeigu ir už jų… Ne, negali būti. Tiesa, į veidrodį pažiūrėti vis dėlto per baisu. Kaip ir nuleisti kojas nuo sofos, nueiti įjungti šviesą, pasiekti distancinio valdymo pultą ir išjungti tą klaikią, neva ramią muziką. Ir kodėl dabar visi turėjo išeiti į laiptinę parūkyti?! Apskritai kodėl reikėjo žiūrėti tą „siaubiaką“???
Kodėl žiūriu tai, kas mane gąsdina?
Toks scenarijus, baigus žiūrėti siaubo filmą, yra gerai pažįstamas daugumai žiūrovų. Baimė – viena stipriausių emocijų, nuo kurios gali netekti žado, prileisti į kelnes, suakmenėti ar bent jau rankomis užsidengti veidą. Siaubo filmai – žanras, kurį vieni dievina, o kiti vadina nesąmone.
Vis dėlto kodėl žmonės žiūri tai, nuo ko jie patiria neigiamas emocijas - baimę, siaubą, išgąstį, šiurpulį, atgaivina ryškius vaikystės prisiminimus ir leidžia nevaldomai įsibėgėti fantazijai? Ar tai normalu, sveika, o gal aš pernelyg jautri, nesubalansuota asmenybė? Kas per vieni yra tie režisieriai, scenaristai, aktoriai, kurie moka gyvenimu paversti nakties košmarą ar sukelti paniką, rodydami pamažu išprotėjantį rašytoją?
Akis į akį su savo baime
Psichologai teigia, jog siaubo filmus mėgstantis žmogus nesąmoningai ieško galimybės patirti aštrių pojūčių, nuraminti viduje tūnantį žvėrį, susigrumti su slaptomis baimėmis, kurios gali būti kilusios dar iš vaikystės. Tvirtinama, jog kiekviename iš mūsų yra nepriimtinų polinkių į žiaurumą ar seksą, kurių negalima išreikšti visuomenėje. Augdamas ir veikiamas socialinės aplinkos, žmogus išmoksta juos kontroliuoti. Tačiau nors ir ištrinti iš sąmonės, pasąmonėje šie polinkiai išlieka gyvi, kas psichologijoje yra vadinama „Id“ terminu.
Štai kokiu atveju pasitarnauja siaubo juostos – jos padeda iš saugaus atstumo ir niekam nekenkiant „susitvarkyti“ su savo destruktyviu „Id“. Žiūrėdamas baisų filmą, žiūrovas išleidžia savo sutramdytą energiją, kurią sutapatina su neigiamais herojais. Kovodamas su iš košmaro prisikėlusiu Kriugeriu ar galėdamas patekti į netikėto žiaurumo ir estetikos kupiną nusikaltėlio pasąmonę („Celė“), žiūrovas patiria savotišką malonumą. Be to, jis iš atstumo susiduria su realiomis savo baimėmis, turi galimybę jas įveikti ir taip patenkinti savo ego. O filme nugalėtas blogasis herojus iš tikrųjų simbolizuoja mūsų pergalę prieš nepriimtinus instinktus. Vadinasi, prisiekę „siaubiakų“ gerbėjai iš tiesų daugiau nei kiti turi užslopintų neigiamų polinkių, yra ekstremalių pojūčių ieškotojai arba išdrįstantys žaisti su savo baime.
Įdomu ir tai, kad baisiausiais filmais dauguma žmonių laiko tuos, kuriuos matė vaikystėje. Psichologai tai paaiškina tuo, jog, žiūrėdamas filmą, vaikas baimę išgyvena kaip realų dalyką, todėl ekrane matyti vaizdiniai ir jų sukeltos emocijos visam gyvenimui įsirėžia kaip pats šiurpiausias dalykas. Vieniems tai bus skraidantis karstas iš rusiško „Baubo“, kitiems – juodas katinas ir paskui jį einantis vaikas su kruvinu peiliu iš „Naminių gyvūnėlių kapinių“ arba nepaaiškinamas paniškas žuvėdrų puolimas juostoje „Paukščiai“.
Baimė – kaina už smalsumą
Kita siaubo filmų populiarumo priežastis – žmogiškas smalsumas. Gyvenimas po mirties, kažkur anapus slypinti tiesa visada audrina vaizduotę, todėl tokie populiarūs yra mistiniai ir religine tematika sukurti filmai. Bažnyčios itin saugomos velnio išvarymo apeigos „Egzorciste“, juostoje „Stigmos“ netikinčiai merginai ant rankų atsivėrusios Kristaus žaizdos, kova su antikristu filme „Omen“ – tai psichologiškai itin stipriai veikiantys filmai, kuriuos matydamas žiūrovas iš tiesų nepatiria prieš tai aprašyto malonumo.
Per nugarą bėgantis šiurpas ir nuolat mintyse tūnantis realus suvokimas, jog visa tai gali vykti iš tiesų, greičiau yra kaina už patenkinamą smalsumą, už nežinomų dalykų atskleidimą.
Galingiausias siaubo įrankis - vaizduotė
Be retų europietiškų perliukų kaip A. Amenabaro niūria tamsa ir mirtimi alsuojantys „Kiti“, nepralenkiami pasakotojai apie dvasių pasaulį yra iš Rytų kilę režisieriai. Jeigu jų filmus perkuriantys Holivudo atstovai žiūrovą siekia labiau paveikti muzika, sutirštintomis spalvomis, simbolių ir užuominų gausa, greitesniu veiksmu (pvz., G. Verbinskio „Skambutis“), tai Azijos meistrai tikrąjį siaubą sukelia žiūrovo mintyse.
Garsusis H. Nakata yra įsitikinęs, jog nebūtina ekrane atvirai rodyti šlykščius padarus ar kraują, nes šiuolaikinis siaubas turi susitelkti realistiškoje aplinkoje ir šiurpioje atmosferoje. Ir iš tiesų japoniški „Tamsus vanduo“, trys „Skambučiai“, abi „Pagiežos“ dalys išorinio pasaulio vaizdavimu primena klasikinius 8-9 dešimtmečio siaubo filmus. Žiūrovą pamažu užliūliuoja ekrane atkuriama banali kasdienybė, kuri jam pačiam yra puikiai pažįstama ir todėl tikroviška. Ir koks kiaurai veriantis būna siaubas, kai filme į tokių paprastų žmonių gyvenimą įsiveržia ir jį negrįžtamai pakeičia dėl nesuprantamų priežasčių į mirusiųjų pasaulį negalinčios išeiti dvasios!
Sukurdami tokią atmosferą, rytiečiai patenkina žiūrovų smalsumą, papasakodami apie anapusinį pasaulį, tačiau iki galo neparodo siaubą keliančio šaltinio. Kaip iš tiesų atrodo juodais plaukais veidą dengianti Sadako iš „Skambučio“, kaip toliau gyvens žvilgsniu kitus užmušanti vyro nužudyta žmona iš „Pagiežos“ – visa tai paliekama žiūrovo vaizduotei, o ji, kaip žinome, yra beribė...
Režisieriai taip pat kovoja su savo baimėmis
Kaip tokiame kontekste atrodo patys siaubo juostų režisieriai? Legendinis A. Hitchcokas pasakė: „Esu filantropas – duodu žmonėms tai, ko jie nori. O žmonėms patinka būti išgąsdintiems“. Savo darbuose meistriškai manipuliuodamas nežinomybės sukelta baime jis visam laikui užsitarnavo nepralenkiamo siaubo filmų kūrėjo vardą. Tampydami žiūrovus už siūlų, savotišką pasitenkinimą patiria ir patys režisieriai. Štai „Košmaro Guobų gatvėje“ režisierius W. Cravenas vaikystėje nuolat kentėjo gąsdinamas vieno mokyklos draugo.
Keršydamas už patirtą baimę, savo garsųjį Fredą Kriugerį jis pavadino kažkada jį gąsdinusio berniuko vardu. Siaubo romanų rašytojai, scenaristai kurdami taip pat akis į akį susiduria su savo vidinėmis baimėmis. S. Kingas, įkvėptas autostradoje užmuštos savo dukters katės, broliai Pangai, laikraštyje perskaitę žinutę apie po operacijos praregėjusią aklą mergaitę, turbūt patys „garsiai“ kovoja su vidiniais kompleksais ir nepavydėtina vaizduote. Tik įdomu, kiek fantazijos liko daugelio geriausiu vadinamame 1973 m. sukurtame „Egzorciste“, žinant, jog praėjusias metais Vatikanas pirmąkart surengė oficialius kursus apie satanizmą ir egzorcizmą...
Abejoju ar nors vienas perskaitet
Beef
2006-01-28
Paskutiniu metu ir pats pamegau siaubiakus, matyt todel, kad idomu zaisti su savo baime saugioje aplinkoje 
WinstoN
2006-01-28
Skorpio, Jan 28 2006, 12:59 PM, pasakė:
Abejoju ar nors vienas perskaitet
Nu tai klysti..
o seip as daug ko pasakyt apie tai ir negaliu.. nes nesu nei megejas nei iswis mates normalu siaubiaka.. tik tokius... nebaisius siaubiakus
GhZ
2006-01-28
Siaip vienas bijau zet 
bet kai kino tetra ar namie ziurai zinai,kad kazkas kitam kamabary sedi ar salia sedi tai netaip baisu
bet kai kino tetra ar namie ziurai zinai,kad kazkas kitam kamabary sedi ar salia sedi tai netaip baisu
koltasXxX
2006-01-28
kazkaip atrodo kurinio autorius pats yra neblogai susipazines su siaubo filmais ;] . Seip man smagu juos ziuret su draugais arba seip didesniam zmoniu tarpe vienas niekada neziuriu
DeSerT
2006-01-28
Perskaiciau visa Siaip tie siaubekai kur pjautynes, t.t. nepalieka man jokiu.. kaip cia pasakyt.. zymiu.. O tie psichologiniai siaubekai, kaip tamsus vanduo gali is proto isvaryt, bijai eit i vonia, kad neuzpultu ^^ Dar dabar prisiminus eina siurpuliukai, ir nuo tu laiko i siaubekus nebeinu..
Siaip tie siaubekai kur pjautynes, t.t. nepalieka man jokiu.. kaip cia pasakyt.. zymiu.. O tie psichologiniai siaubekai, kaip tamsus vanduo gali is proto isvaryt, bijai eit i vonia, kad neuzpultu ^^ Dar dabar prisiminus eina siurpuliukai, ir nuo tu laiko i siaubekus nebeinu..
RazieL_
2006-01-28
na , as gaidys , lb tingejau viska perskaityt , bet prizadu tai padaryt ritoj, o kodel bijau siaubeku? nes jie baisus 
dogmas
2006-01-29
Exorcistai tai tikrai geras filmas. Visa perskaiciau bet man cia nieko ydomaus nepasirode
Gulbė.
2008-05-04
Kartais ištikrųjų yra baisių filmų, tačiau aš dažniausiai nebijau. Kai pagalvoji net juokinga darosi.
Atlantaz
2008-05-29
Labai megstu siaubo filmus ir tikrai ju nebijau ziureti nors ir vienas..
Stunner
2008-07-13
Siaubo filmai mano megstamiausi...ypač tie seni tokie kaip SHINING ar Exorcist
