2011-05-06, 18:04
Arenoje šiek tiek pritemsta, prie Enterance ramp'os pradeda kilti dūmai, pasigirsta muzika, ties antru posmu iš dūmų išlenda LOD ir jam į ranką įsikibusi palydovė. Į akis iš karto krenta juodais tvarsčiais apraišiota Tamsos Valdovo galva. Jie abu išlėto prieina prie ringo, vaikinas įsliuogia į jį, mergina lieka stovėti šalia. Muzika nutyla, šviesos "susitvarko". LOD išsitraukia mikrofoną ir iš lėto nužingsniuoja į ringo vidurį. Sustoja jame, apžvelgia publiką, tada dar kiek padelsęs pakelia mikrofoną prie lūpų.
- Skausmas... Jausmas, susietas su tiek daug neigiamų akimirkų kiekvieno asmens gyvenime, su tiek fobijų, su tiek dvejonių ir delsimo. Aš pajaučiau jį, aš pajaučiau jį per praėjusį Battle Royal, kai sukriošusio senio čempiono laikomas armatūros strypas rėžėsi į mano kaukolę, aš jaučiau jį, kai kraujas tekėjo mano lūpomis ir mažais lašeliai krito ant ringo. Ir tą akimirką, tą akimirką aš supratau... KAD AŠ LAIMĖJAU.
Vaikinas išsišiepia iki ausų ir išpūtęs akis kiek maniakiškai nusikvatoja.
- AŠ LAIMĖJAU, mano mielieji, ir ne, aš nekalbu apie mačą. Na, bent jau ne vien apie jį. Tu silpnas, sulūžęs sutvėrime, manai, kad man kažką reiškia tokie niekingi žemiški jausmai kaip skausmas? Manai kūniška kančia sustabdys mane nuo to, kas buvo neišvengiama jau nuo tos dienos, kai pirmą kartą įžengiau į FUSION areną? Viskas ką tu pasiekei įrodei, kad paskutinis mūsų susidūrimas, vienas prieš vieną, tebuvo nevykęs atsitiktinumas ir tu tai žinai, tu tai puikiai žinai. Tu nenori daugiau lipti su manimi į vieną ringą, tu nenori, pažvelgęs į jo kampą išvysti chaosą, tamsą ir amžinąsias esybes, pasiruošusias kibti tau į atlapus ir padėti galutinį tašką tavo bevertėje egzistencijoje. Be abejo, kažkas iš žemesniųjų tokį elgesį galbūt nuspręs vadinti protu ar išminti, bet jie bus neteisūs, nes vienintelis dalykas, kurį aš regiu pažiūrėjęs tau į akis yra baimė ir baimė mano priešininkų akyse yra daugiau nei man reikia pergalei pasiekti. Aš ateinu pas tave... Aš ateinu pasiimti to, kas man priklauso. Daugiau jokių klaidų, jokių nuosmukių, šį kartą viskas bus kitaip, tikėk manimi, šį kartą viskas bus kitaip.
LOD kiek pavaikšto po ringą, pirštais perbraukia sutvarstytą vietą kažką galvodamas, tada šypteli.
- Dauguma iš jūsų, mano mielieji, galbūt stebisi, kodėl aš kalbu būtent apie savo sekantį mačą, o ne ateinančius, per kuriuos aš susitiksiu su tokiomis žvaigždėmis kaip David Hartnett, Sick Extreme ir Mark whatever.
Tamsos Valdovas garsiai nusikvatoja.
- Ne JIEMS mane sustabdyti. Tik ne dabar, ne šioje stadijoje, ne tada, kai kiekviena mano ląstelė kunkuliuoja pašėlusia chaotiška ugnimi. Dar niekada aš nesijaučiu toks stiprus, dar niekada nesijaučiau toks... nenugalimas. Dar niekada joks kitas tikslas, žinoma, išskyrus tarnavimą savo šventenybei ir amžinajai tamsai, nešvytėjo prieš mane taip aiškiai. Tas titulas bus mano, tas titulas bus mūsų, kas benutiktų ir ne dėl kažkokios šlovės ar turtų, ne dėl kažkokio keršto ar vaiskaus saviaukštos tvyksnio tai yra racionaliai geistini dalykai, kas visiškai nerūpi pirminiam chaosui jam nerūpi logika, jam nerūpi jausmai, jam nerūpi emocijos. Jis tenori BŪTI tuo, kuo buvo pradžioje, jis tenori veikti skatinamas savo pirminio impulso ir tas impulsas dabar man šnabžda, kad jis trokšta sunaikinti kiekvieną, kas drįs žengti su mumis į vieną ringą, sumaitoti, suplėšyti, sukapoti į gabalus, suryti...
LOD visą kūną ima purtyti pasiutusio juoko banga. Jis nusiplėšia nuo savo galvos tvarsčius, apnuogindamas pusiau užgijusią žaizdą, iš kurios pamažu ima tekėti kraujas. Vaikinas meta tvarsčius žemės ir ima varstyti kiek sutrikusius ir sunerimusius žiūrovus arenoje akimis.
- Nagi? Kuris pirmas žengs su manimi į ringą? KURIS? AŠ NORIU NAIKINTI. DABAR!
Tamsos valdovo palydovė įlipa į ringą ir priėjusi prie savo draugo apsiveja jo juosmenį rankomis ir padeda galvą jam ant peties. LOD bemat nurimsta. Palydovė tyliai, bet visgi girdimai per mikrofoną sušnabžda.
- Ne dabar, mažyti, chaosas progų atgimti turės ateityje, o kol kas, nevertėtų pamiršti to, kas buvo, yra ir bus...
Vaikinas šypteli ir ranka nubraukia kraujo srovelę, tekančią jo veidu.
- Mielieji... Ir šitai tėra tik dalelė to, kas šiuo metu kunkuliuoja mano sieloje, tik dalelė to, ką jūs išvysite kai aš žengsiu į ringą su savo būsimaisiais priešininkais, kas jie bebūtų, dabar, nuo šiol, ir visados. Ar bent jau iki tol, kol chaosas ar mano šventenybė nepasakys kitaip.
Tamsos valdovas mirkteli publikai, tada pasisuka į savo draugę ir stipriai ją apkabina. Abu susikibę už rankų išlipa iš ringo ir ramiu žingsniu palieka kiek sutrikusią areną.